Skaityti  » | Prašau | Tuštuma | Tu | Aš | Jau | Kaip |

  Prašau

Prašau, paimk tai lauk,
aš niekada nenorėjau to skausmo.
Kodėl aš čia visada vienas?
Aš visada verksiu dėl tavęs?
Gaudau krentančias ašaras,
svajoju apie gyvenimą kartu,
o viskas prarasta šiandien.

Skausmas mane žudo iš vidaus,
o aš nieko negaliu padaryti.
Tavo veidas, tavo vizijos -
niekada nepranyksta.
Aš tavęs jau nebepažįstu,
aš privalėjau būti šalia tavęs,
aš tikrai nenueisiu i šoną!

Aš noriu būti su tavimi, nors
ir sukėlei man tiek daug skausmo,
nors ir apvertei viską aukštyn kojom,
juk aš nieko negaliu padaryti.
Aš trokštu, jog nepakenčiamas
skausmas, išnyktų amžiams.



  Tuštuma

Tuštuma, kurią visada jaučiu -
tai lyg sielos praradimas!
Mūsų visų akimirkų pergyvenimas -
tai mano kasdienybė;
sunku taip tęsti toliau...

Tu užgesinai manyje viską,
tu uždegei manyje liepsną!
Einu aš savo apgailėtino gyvenimo
pėdsakais, mindau tuos pačius takus.
Turiu aš viską, bet neturiu to -
ko noriu. Aš noriu tave pamatyti vėl,
aš pamatysiu tave vėl, ir aš drebu
iš baimės nuo tos minties.

Aš norėčiau ne tik tave
pamatęs nusišypsoti!
Aš atsiprašau už skausmą.
Aš atsiprašau už melą.
Su atvirom rankom aš lauksiu tavęs.



  Tu

Tu visada sklandai mano mintyse,
o aš ieškau jėgų eiti pirmyn,
užsiskleidęs gyliai savo sieloje,
bet tavo atsiminimas mane randa.

Aš jau nebematau vilties,
šešėliai apsupo tave,
krintantys lapai užklojo tave,
aš jau nebematau tavęs.

Aš sugalvoju atsakymus į klausimus,
kurių nedrįstu ištart.
Tamsiausią valanda aš esu vienas!
Ir sklandau po prisiminimus.



  Aš

Aš net nepastebėjau,
kaip tas laikas prabėgo,
lyg kelios akimirkos,
kurios nuvylė mane,
atėmė paskutinę viltį..

Kai šalia nėra tavęs,
visos dienos vienodos,
šaltos ir vienišos.
Kai nematau tavęs,
neturiu, kur žiūrėti.

Dėlioju šią dėlionę,
gyvenimo dėlionę,
ir neįstengiu sudėti,
bet bus diena, diena –
aš ką nors sudėsiu!

Aš drebu pagalvojęs,
kuo aš tapau,
kaip aš gyvenau,
ką aš mačiau,
jutau ir dariau...

Užsimerkęs, aš jaučiu -
viskas bus gerai,
juk negali per  amžius
taip tęstis toliau,
nejaugi aš matysiu
tik tamsą tunelio gale.



  Jau

Jau rodos niekam aš nerūpiu,
vėl naktis, vėl aš esu vienas,
niekas nejaučia mano skausmo,
žiūriu į pasaulį savo akimis.

Niekam nerūpi kur aš einu,
ieškau bent kokios nors šilumos,
o gyvenimo ciklas sukasi be manęs,
nes aš užstrigau šiame pragare.

Nepalikit manęs čia, išgelbėkit,
Kas nors... kas nors padėkit!
Dingusios akimirkos, jos negrįš.
Argi nematote, jog tai mane žudo.

Nėra nieko šiame gyvenime,
kas būtų čia, šalia manęs.



  Kaip

Kaip man tavęs reikia,
sapnuose aš matau tave,
bet atsikeliu toks vienišas,
bet aš žinau...

Sapnuose aš matau tave,
galiu pasakyti, kaip jaučiuosi,
galiu laikyti tave, apkabinti,
o čia nėra jėgų, čia viskas kitaip..

Visgi čia jaučiu skausmą,
čia vis tiek myliu,
čia jaučiu labai didelį skausmą,
bet vis tiek kenčiu,
aš noriu, būti, leisti laiką su tavimi.