Darbas » Lietuvių Egzaminas
Šį pasakojimą pasakojau, kai buvau abiturientas per lietuvių kalbos
įskaitą, pats jį parašiau, tik viena pažįstama draugė
ištaisė klaidas, nes aš pats ką nors parašęs nelabai galiu
pamatyti savo gramatines ar stiliaus klaidas. Gal kam nors prireiks šio pasakojimo, nes
visi tie kiti puslapiai, kurie siūlo įvairius referatus ar kitokius darbus jau
tapo mokami, mane tas labai nervina, nes jau buvo neįmanoma ką nors gero surasti
internete, nebent tik pačiam verstis iš anglų ar kitų kalbų kas
užima labai daug laiko. Griežtai draudžiu kam nors dėti šį
darbą į tokį apgailėtiną svetainę kaip tingiu taškas lt -
dalbajobai jie, vietoje tų dviejų litų aš geriau nusipirkčiau
butelį alaus ir gaučiau už tą referatą 2-ejetą, negu
kažkokiems pydarams mokėčiau. Mokykla yra didelis šūdas!
Lietuvų kalbos įskaita
Visų pirma,
norėčiau pradėti viena dažnai pasitaikančia klaida, kuri tiesiog
kelia man nerimą ir man visuomet norisi ją ištaisyti. Žmonės
neskiria klonavimo nuo kopijavimo. Iš tiesų klonavimas - tai tų
pačių genų užaugintas organizmas, kuris yra visiškai
identiškas. Jeigu, pavyzdžiui, klonuotume žmogų, tai užtektų
tik jo plauko DNR, kad galima būtų jį klonuoti, bet vienas dalykas, kurio
daugelis nesupranta yra tai, jog klonai neauga taip greitai. Tarkime, jei jums buvo 20
metų, kai užsimanėte klono, tai kai klonui bus 20 metų, jums bus 40. Be
to, gyvenimas visiškai kitoje aplinkoje ir laike sukurs visiškai naują
charakterį, kitaip sakant, naują žmogų – klonuotasis žmogus ir jo
klonas bus tik identiški biologiniu požiūriu. Jų pirštų
atspaudai bus vienodi, o tai yra gana didelis pasiekimas, nes net pas identiškus
brolius dvynius negali būti vienodų pirštų atspaudų.
Tačiau kaip dažnai girdime per televiziją, filmus neteisingai
vartojamą žodį klonas! Galbūt tai tiesiog neteisingas vertimas į
lietuvių kalbą, arba patys filmo kūrėjai to nesuvokia… Dažnai
filmuose klonuotas žmogus užauga per porą valandų ir įgauna tas
pačias mintis bei mąstymą. Aš manau, kad tai reikėtų vadinti
kopijavimu, o ne klonavimu. Žinoma, aš esu kategoriškai prieš
žmogaus klonavimą, nes, mano manymu, klonas negali turėti sielos.
Žmonės nėra Dievai, be to, aš netikiu, kad neatsirastų
žmonių, kurie klonavimą panaudotų blogiems tikslams, nes klonuojant
žmogų, įmanoma modifikuoti jo DNR ir pakeisti šį bei tą
daugiau.. Tačiau manau, kad šiuo atžvilgiu yra ir išlygų. Aš
esu už organų išauginimą naudojantis šia technologija: dalyvavau
įvairiose diskusijose, kuriose patyrę žmonės dalinosi savo patirtimi,
taip pat mačiau per įvairias žinių laidas, ir sužinojau, kad
šiuolaikiniame pasaulyje jau yra išauginamos kūno dalys, tokios kaip nosys ar
ausys. Manyčiau, kad mokslininkai dar tobulės šioje srityje ir panaudos
klonavimą medicinos labui. O tas elementarus nesusipratimas, kad daugelis neatskiria
klonavimo nuo kopijavimo, yra tiesiog spaudos, televizijos bei fantastinės
literatūros padarinys - tai įrodo, jog jau dabar žmogui galima plauti
smegenys ganėtinai lengvai, pasitelkiant netikrais faktais. Kodėl žmonės
turėtų netikėti tuo, ką mato arba perskaito? Ateityje, kai mokslas
labiau pažengs, įmanoma labai didelė katastrofa. Žmonėms
išmokus valdyti žmogų pasitelkus nanotechnologiją arba tiesiog
elektromagnetines bangas, su kuriomis smegenys būtų valdomos per atstumą,
daugelis žmonių taptų tiesiog gyvomis programomis, vykdančiomis
kitų norus. Kai kurie žmonės tame įžvelgia ir gerąją
pusę, pavyzdžiui, kalinių perauklėjimą: jie pamirštų savo
blogus darbus ir taptų visuomenei naudingais piliečiais. Taip pat -
valstybėms valdyti: valdžia užprogramuotų kiekvieną pilietį ar
net gyvūną pagal savo profesiją, paskirtį ar tiesiog kiekvienam
žmogui sukurtų instinktą nežudyti, nevogti ir panašiai. Aš
asmeniškai esu prieš tokius dalykus, nes manau, kad žmonės turi
būti savarankiški. Išmanydamas informacines technologijas žinau, kad
kiekvienas kūrėjas ar patyręs žmogus, išnagrinėjęs bet
kokią programą, gali rasti kitas, neatrastas, duris, ir panaudoti tai prieš
visuomenę, sukurdamas unikalius, bebaimius žudikus ar net kareivius, kurie, mano
manymu, ypatingai nepasitarnautų pasauliui, o jam net gi pakenktų.
Kažkuria prasme mokslas ir pažanga veda žmoniją keliu
kažkokios pabaigos link. Jei mes patys to nesuvoksime, tai mes, kaip žmonių
rasė, galime patys susinaikinti. Kartais aš galvoju, kad mes esame tiesiog daug
kam nepasiruošę ir galbūt mokslas į priekį žengia tikrai per
dideliu greičiu. Tiesą sakant, visą laiką mokslas lengvino
mūsų gyvenimą, paprastino jį. Tai reiškia, jog dabar mums
mažiau reikia mąstyti ir naudoti fizinę jėgą, dauguma paprastų
piliečių turi daug galimybių neišprusti, kad daug ką suvoktų
teisingai. Tai galima matyti jau šiuolaikiniame pasaulyje, pilname sumaišties.
Žinoma, XX amžiaus pradžioje niekas nė nemanė, jog įmanoma
stabiliai važiuoti 100 km/h greičiu su kažkokia transporto priemone. Taip pat
daug kas įsivaizdavo, jog interneto padariniai bus žymiai blogesni, bet, kaip
matome, jis mums labai praverčia gyvenime ir daugelis iš mūsų jau
nebeįsivaizduoja dienos be jo. Manau, jog informacijos sparta ir duomenų
apdorojimas vis spartės ir spartės, tačiau viena aktuali problema yra ta, jog
kiekvienas nori tą spartą apčiuopti, bet tai gana sunku padaryti, be to,
kiekvienas žmogus turėtų gilintis į vieną tam tikrą sferą
ir ją vystyti, tobulėti joje, nes žinoti viską, kas mus domina, jau nebe
taip paprasta. Laikas tiesiog eina per greitai, mes nespėjame visko padaryti, visada
skubame.
» Atgal prie Darbų