 |
||||
 |
 |
 |
 |
 |
 |
||||
|
Straipsnis » Aistra Iš pradžių jums pasakysiu, kas yra aistros. Aistros - tai ne potraukis seksui, alkoholiui, valdžiai, pinigams ir panašiai. Jūs tai suprasite, prisiminę žodžių junginį "dieviškos aistros". Aistros - tai pagundos. O pagunda - tai išbandymas. Taigi aistros - tai išbandymai seksu, alkoholiu, valdžia ir taip toliau.. Man kai kas šovė į galvą. Senovinis posakis "pažink pats save" skamba labai miglotai. Kaip pažinti? Ką būtent pažinti? Ir svarbiausia - kodėl? Iš tiesų, ką įgysi pažinęs? Pavyzdžiui, aiškų supratimą apie savo silpnybes? Kam tas kartus žinojimas ar suteiks jis laimės? Ir kaip bandysi pažinti? Per apmąstymus ar bandymus? Gramas patirties nusveria toną apmąstymų. Ar galima mąstant sustiprinti savo nusiteikimą kažkuo, ko nesi išbandęs, atžvilgiu? O gal reikia būtinai išbandyti? (Pamenate kas yra išbandymas?) Šimtus kartų numatę savo elgesį nepažįstamoje situacijoje, mes įkrentam į balą, tokioje situacijoje atsidūrę. Vadinasi naudoti mąstymą kaip savęs pažinimo instrumentą galime tik subrendę, jei subrendimu vadinsime tam tikrą sukauptą patirti, tai yra išbandymus, aistras. Tai kas tada, atsiduosime aistroms? Visa tai niekis, sėdėti ištisas valandas pokalbių svetainėse - tai be jokių abejonių aistra, bet kiek laiko ten reikia praleisti, kad surinktum informaciją savęs pažinimui? Metus? Mėnesi? Dieną? Kiek alkoholio reikia išgerti, kad suprastum paprastą dalyką, maždaug tokį: su kuo begertum, vis tiek geri vienatvėje. Cisterną? Dėžę? Butelį alaus? Kiek reikia "išdulkinti", kad savo elgesio daugiau neaiškintum amžino idealo ieškojimu? Šimtą? Trisdešimt? Ar tiesiog "pasmaukyti"? Ginčykitės, kiek norite, dėl išankstinio nusistatymo, o štai mano nuomonė: sotus ne tas, kuris viską suvalgė, bet tas kuris sočiai pavalgė. O dėl išankstinio nusistatymo - siūlau tarpinį finišą: "Sutramdyk pats save". Ar ne visos mūsų bėdos kyla todėl, kad mes perlenkiame lazdą? Tiek pat vertos pajuokos apie sekso plonybes postringaujantis nekaltas vaikinas, kiek ir chronišku triperiu besiskundžiantis mergišius. Jei nepatyrei praktiškai - tylėk; jei praktikavaisi ne dėl pažinimo, o dėl proceso - apskritai užsičiaupk. Kitaip sakant, darei, atlikai, dalyvavai, bandei - įgijai patirties: o įsiaistrinai - pasidavei pagundai. Kaip sakė senovėje "Nieko nėra per daug". Ir kas pabaigoje? Tai klausimas apie gyvenimo prasmę. Tai yra dėl ko, broliai ir seserys, gyventi? Manau, dėl to, kad išgyventum iki to momento, kai mirtis yra laisvas pasirinkimas, o ne liūdna būtinybė. Paaiškinu: gyventi iki to laiko, kai pats sau pasakysi: "Į visus savo klausimus gavau atsakymus. Toliau - tyla." Gyvenimo tikslas - "pažinti pačiam save" (tai reiškia, atsakyti į visus klausimus). Tarpinis tikslas - "sutramdyti pačiam save", gyvenime vadovaujantis principu "nieko per daug". Pažinimo instrumentas - bandymai, pagundos, aistros. Bet prisiminkite, tas kuris žino daugiau, nereiškia kad jis yra protingesnis ar gudresnis, yra riba tarp žinių ir patirties, jums tikrai nereikia visko žinoti, kuo daugiau žinosite tuo nelaimingesni būsite, taigi būkite atsargūs ieškodami žinių ir išmanymų.. » Atgal prie Straipsnių |
English version Jūs naršote Lietuvišką versiją Mobilių WAP Telefonų versija Mobilių XHTML Telefonų versija Naršyti XML versiją Atsispausdinti PDF versiją Aistra
Kovok su SPAM'u! |