Visų pirma, norėčiau pradėti viena dažnai pasitaikančia klaida, kuri tiesiog kelia man nerimą ir man visuomet norisi ją ištaisyti. Žmonės neskiria klonavimo nuo kopijavimo. Iš tiesų klonavimas - tai tų pačių genų užaugintas organizmas, kuris yra visiškai identiškas. Jeigu, pavyzdžiui, klonuotume žmogų, tai užtektų tik jo plauko DNR, kad galima būtų jį klonuoti, bet vienas dalykas, kurio daugelis nesupranta yra tai, jog klonai neauga taip greitai. Tarkime, jei jums buvo 20 metų, kai užsimanėte klono, tai kai klonui bus 20 metų, jums bus 40. Be to, gyvenimas visiškai kitoje aplinkoje ir laike sukurs visiškai naują charakterį, kitaip sakant, naują žmogų – klonuotasis žmogus ir jo klonas bus tik identiški biologiniu požiūriu. Jų pirštų atspaudai bus vienodi, o tai yra gana didelis pasiekimas, nes net pas identiškus brolius dvynius negali būti vienodų pirštų atspaudų.

  Tačiau kaip dažnai girdime per televiziją, filmus neteisingai vartojamą žodį klonas! Galbūt tai tiesiog neteisingas vertimas į lietuvių kalbą, arba patys filmo kūrėjai to nesuvokia… Dažnai filmuose klonuotas žmogus užauga per porą valandų ir įgauna tas pačias mintis bei mąstymą. Aš manau, kad tai teisingiau būtų vadinti kopijavimu, o ne klonavimu. Žinoma, aš esu kategoriškai prieš žmogaus klonavimą, nes, mano manymu, klonas negali turėti sielos. Žmonės nėra Dievai, be to, aš netikiu, kad neatsirastų žmonių, kurie klonavimą panaudotų blogiems tikslams, nes klonuojant žmogų, įmanoma modifikuoti jo DNR ir pakeisti šį bei tą daugiau.. Tačiau manau, kad šiuo atžvilgiu yra ir išlygų. Aš esu už organų išauginimą naudojantis šia technologija: dalyvavau įvairiose diskusijose, kuriose patyrę žmonės dalinosi savo patirtimi, taip pat mačiau per įvairias žinių laidas, ir sužinojau, kad šiuolaikiniame pasaulyje jau yra išauginamos kūno dalys, tokios kaip nosys ar ausys. Manyčiau, kad mokslininkai dar tobulės šioje srityje ir panaudos klonavimą medicinos labui. O tas elementarus nesusipratimas, kad daugelis neatskiria klonavimo nuo kopijavimo, yra tiesiog spaudos, televizijos bei fantastinės literatūros padarinys - tai įrodo, jog jau dabar žmogui galima plauti smegenys ganėtinai lengvai, pasitelkiant netikrais faktais. Kodėl žmonės turėtų netikėti tuo, ką mato arba perskaito? Ateityje, kai mokslas labiau pažengs, įmanoma labai didelė katastrofa. Žmonėms išmokus valdyti žmogų pasitelkus nanotechnologiją arba tiesiog elektromagnetines bangas, su kuriomis smegenys būtų valdomos per atstumą, daugelis žmonių taptų tiesiog gyvomis programomis, vykdančiomis kitų norus. Kai kurie žmonės tame įžvelgia ir gerąją pusę, pavyzdžiui, kalinių perauklėjimą: jie pamirštų savo blogus darbus ir taptų visuomenei naudingais piliečiais. Taip pat - valstybėms valdyti: valdžia užprogramuotų kiekvieną pilietį ar net gyvūną pagal savo profesiją, paskirtį ar tiesiog kiekvienam žmogui sukurtų instinktą nežudyti, nevogti ir panašiai. Aš asmeniškai esu prieš tokius dalykus, nes manau, kad žmonės turi būti savarankiški. Išmanydamas informacines technologijas žinau, kad kiekvienas kūrėjas ar patyręs žmogus, išnagrinėjęs bet kokią programą, gali rasti kitas, neatrastas, duris, ir panaudoti tai prieš visuomenę, sukurdamas unikalius, bebaimius žudikus ar net kareivius, kurie, mano manymu, ypatingai nepasitarnautų pasauliui, o jam net gi pakenktų.

  Kažkuria prasme mokslas ir pažanga veda žmoniją keliu kažkokios pabaigos link. Jei mes patys to nesuvoksime, tai mes, kaip žmonių rasė, galime patys susinaikinti. Kartais aš galvoju, kad mes esame tiesiog daug kam nepasiruošę ir galbūt mokslas į priekį žengia tikrai per dideliu greičiu. Tiesą sakant, visą laiką mokslas lengvino mūsų gyvenimą, paprastino jį. Tai reiškia, jog dabar mums mažiau reikia mąstyti ir naudoti fizinę jėgą, dauguma paprastų piliečių turi daug galimybių neišprusti, kad daug ką suvoktų teisingai. Tai galima matyti jau šiuolaikiniame pasaulyje, pilname sumaišties. Žinoma, XX amžiaus pradžioje niekas nė nemanė, jog įmanoma stabiliai važiuoti 100 km/h greičiu su kažkokia transporto priemone. Taip pat daug kas įsivaizdavo, jog interneto padariniai bus žymiai blogesni, bet, kaip matome, jis mums labai praverčia gyvenime ir daugelis iš mūsų jau nebeįsivaizduoja dienos be jo. Manau, jog informacijos sparta ir duomenų apdorojimas vis spartės ir spartės, tačiau viena aktuali problema yra ta, jog kiekvienas nori tą spartą apčiuopti, bet tai gana sunku padaryti, be to, kiekvienas žmogus turėtų gilintis į vieną tam tikrą sferą ir ją vystyti, tobulėti joje, nes žinoti viską, kas mus domina, jau nebe taip paprasta. Laikas tiesiog eina per greitai, mes nespėjame visko padaryti, visada skubame.

Lithuanian Exam